žmogysta

žmogystà sf. (2) RŽ, DŽ, NdŽ 1. žmogaus pavidalas: Žmogystà yra žmogaus regimybė, neaiškus jo pavidalas ar neaiški jo asmenybė FT. Kaip maišas prikištas ta Kotryna (Užgavėnių baidyklė), žmogystà abelna padaryta, i tiek Krš. Ka tik žmogỹstos asaba pažymu po ligos J. Iš tolo mačiau – dūlavo kokia žmogystà, bet nepažinau Krs. Ne, kas į muni veizės, jug aš tik žmogystà besu, o norėčio būti žmogus Slnt. ║ žmogaus kūnas: Atkasė kūną: visa žmogysta tebesanti Nt. 2. scom., sf. Š, Rtr, K.Būg, Mžš žmogus, asmuo (be lyties skirtumo): Toks tenai ir žmogystà, ten beprotis DūnŽ. Didelė žmogysta LL141. Ir sakyk tu, žmogus, ką besakęs, iš tokios žmogỹstos ar kada išaugs žmogus Pš. Vos eina žmogystà Šmn. Nė šis, nė tas, nė ten žmogysta, nė gyvulys, lyg būtų veršis BsPIV41(Brt). Satyros pirštas turi būti atkreiptas į išjuokiamą piktybę, o ne į tą ir tą žmogystą V.Kudir. Ne po tam žmogysta, nė dorai pašnekėti Žem. Žmogysta krūptelėjo, pašoko nuo kelmo ir išskėtusi akis puolė stačiai į mane A.Vien. Žmogystà kokia ažėjo į juos KlbX132(Mlk). Eina čia kokia žmogystà Arm. Negali nė suprast, kas tę per žmogystà Grš. Kokia čia žmogystà ateina, apsitūlojus apsitūlojus Sug. Oho, kas čia per žmogystà, oho, ir an kalbos, ir darbe, ir visa, ką čia kalbėt Skp. Nu i ten žmogystà y[ra]: susivėlęs, apsileidęs, rodos, ka kaži kur buvęs Lkv. Ant antros lentynos kniūbsčia gulėjo kažkokia žmogysta J.Mik. Be kepurės, ilgais žilais plaukais basa žmogysta prie bačkos šono priglaudė ant kupros atsineštą rudą maišą L.Dovyd. Jauna žmogystà, o nedirba Vj. Pažiūrėt tokia krupis, susitraukus, susiraukus, nieko tę tos žmogỹstos nė[ra] LKKVIII159(Škn). Kad te nebuvo žmogỹstos, nebuvo ko imt Šmn. Gal iš nervų jau žmogystà [pradėjo gerti], – ale tik stipra moteris, eidavo kolūkin Skp. Yra tame kaime dar viena sena žmogystà JnšM. Šitos žmogỹstos prigėrė vyras Trgn. Ir tu, kvailas berneli, tikėjaisi su šitokia žmogysta laimę surasti! J.Avyž. 3. žr. žmogystė 5: Dvejopas yra užgimimas … Christaus: vienas pagal deivystą, o antras pagal žmogỹstą DP502.